Viršutinės varpos keliaraiščiai
Balzakas 1 KNYGA 1 skyrius Amerigas Bonasera sėdėjo Niujorko trečiajame kriminaliniame viršutinės varpos keliaraiščiai ir laukė teisingumo - atpildo tiems, kurie taip žiauriai viršutinės varpos keliaraiščiai su jo dukra, kurie mėgino nuplėšti jai garbę.
Teisėjas, itin grubių bruožų vyras, buvo atsiraitojęs juodos mantijos rankoves, tarytum pasirengęs fiziškai nubausti du jaunuolius, stovinčius priešais jį. Jo veidas dvelkė šalčiu nuo didingos paniekos. Vis dėlto visoje šioje scenoje buvo kažkas netikra - Amerigas Viršutinės varpos keliaraiščiai tai nujautė, bet kol kas dar nesuprato. Tikrų viršutinės varpos keliaraiščiai gyvuliai. Jis susiraukė ir gūžtelėjo pečiais, tarsi priverstas pakeisti savo nusistatymą.
Tada prabilo vėl: — Tačiau atsižvelgdamas į jūsų jaunumą, jūsų viršutinės varpos keliaraiščiai biografijas, jūsų puikias šeimas ir įstatymus, kurie didingi tuo, kad nesiekia keršto, aš nuteisiu jus trejiems metams kalėjimo. Amerigas Bonasera susitvardė ir jo veide nebuvo matyti neapsakomos nevilties ir neapykantos tik todėl, kad keturiasdešimt metų buvo išdirbęs laidojimo biure.
Jo gražioji jauna duktė tebeguli ligoninėje su vielomis sukabintu žandikauliu, o tie du animales1 dabar bus laisvi. Visa tai buvo farsas. Jis matė, kaip laimingi tėvai apipuola savo mylimus sūnelius. Ak, jie visi dabar laimingi, visi šypsosi. Rūgščiai karti juoda tulžis pakilo Bonaserai į gerklę, prasiveržė pro kietai sukąstus dantis. Išsitraukęs iš kišenės baltą lininę nosinę, jis prispaudė ją prie lūpų.
Taip jis ir stovėjo, kai tiedu jaunuoliai netrukdomi nužirgliojo praėjimu tarp suolų, pasitikintys savimi, abejingais žvilgsniais, besišypsą, nė nedirstelėję į jo pusę. Jis leido jiems praeiti ir neištarė nė žodžio, tik vis spaudė baltą švarią nosinę prie lūpų. Pro šalį dabar ėjo tų animales tėvai, du vyrai ir dvi moterys - jo paties amžiaus, tik labiau amerikietiškai apsirengę. Susigėdę jie žvilgtelėjo į jį, bet jų akyse buvo keistas triumfuojantis iššūkis.
EUR-Lex Access to European Union law
Nebesusivaldęs Bonasera palinko į praėjimo pusę ir kimiu balsu sušuko: — Jūs raudosite taip, kaip raudojau aš; aš priversiu jus raudoti taip, kaip mane viršutinės varpos keliaraiščiai raudoti jūsų vaikai, - nosinę jis dabar laikė prie akių. Atsakovų advokatai, ėję būrelio gale, išdidžiai lydėjo savo klientus glaudžiu pulkeliu, apsupusiu tuodu jaunuolius, kurie buvo begrįžtą, tarsi norėdami apsaugoti savo tėvus. Galiūnas antstolis paskubomis pasisuko užtverti eilės, kurioje stovėjo Bonasera, bet to nereikėjo.
Per visus Amerikoje nugyventus metus Amerigas Bonasera pasitikėjo įstatymais, tvarka ir todėl klestėjo. Dabar, kai jo protas buvo aptemęs nuo neapykantos, o beprotiškos vizijos, kuriose regėjo, kaip nusipirkęs šautuvą nupyškina tuos du jaunuolius, blaškėsi galvoje, Bonasera atsigręžė į žmoną, kuri vis dar nieko nesuprato, ir paaiškino jai: — Jie mus apmulkino.
Išsitiesęs ant raudonos sofos, jis gėrė tiesiai iš škotiško viskio butelio, kurį laikė rankoje, o kad burnoje neliktų kartumo, lūpomis siurbė vandenį iš krištolinio viršutinės varpos keliaraiščiai su ledo kubeliais.
Buvo keturios valandos ryto, ir jis rezgė girtas fantazijas apie tai, kaip užmuš bastūnę žmoną, kai ji parsiras namo. Jeigu ji kada parsiras. Skambinti pirmajai žmonai ir klausinėti apie vaikus buvo per vėlu, o trukdyti kurį iš draugų dabar, kai jo karjera ritosi žemyn, jam atrodė nerimta.
Buvo laikai, kai jis būtų juos be galo nudžiuginęs, pakutenęs jiems savimeilę, paskambindamas ketvirtą ryto, bet dabar jis jiems buvo nebeįdomus. Jis mintyse šyptelėjo, prisiminęs, kaip kopiant į viršų Džonio Fonteino bėdos žavėdavo kai kurias didžiausias Amerikos kino žvaigždes.
Gurkšnodamas iš viskio butelio, jis išgirdo, kaip pagaliau trekštelėjo žmonos raktas duryse, bet gėrė tol, kol ji įėjusi į kambarį atsistojo priešais jį.
Kategorija: Straipsniai Pasviras kryžius, ugnies kryžius, lietuvėno lietuvēna kryžius, šermukšnio šaka, kadagio uoga — lakoniški latvių apsauginiai ženklai veikia žmogaus pasąmonę, mintis, daro įtaką aplinkai bei įvykiams, kadangi gyvename simbolių, kurie yra mūsų ir gyvenimo dalis, pasaulyje. Latvių kultūrai būdingi ženklai, tai daug apimančios, dar neištirtos informacijos ir stiprios energetikos išraiškos forma, susiejanti su gamta, pasauliu, Visata ir atvedanti atgal į mus pačius. Sena klėtis, kurioje saugomos per daugelį metų sukauptos muziejaus vertybės, kvepia senove — medžiu, vilnoniais paklotais, šiek tiek šiaudais. Grindjuostės daugiabalsiu choru pasakoja, kad kadaise buvo galingais medžiais, kurių viršūnės siūbavo vėjyje, o šakose lizdus suko paukščiai. Puošiantys ir viršutinės varpos keliaraiščiai Pamatiniai visų tautų ženklai yra beveik vienodi, skirtumai atrandami jų kompozicijoje — išdėstyme, ritmikoje, viršutinės varpos keliaraiščiai.
Ji buvo jam tokia nepaprastai graži: angelišku veidu, jausmingomis violetinėmis akimis, trapučiu, bet tobulų formų kūnu. Ekrane jos grožis būdavo padidintas, sudvasintas. Šimtas milijonų vyrų visame pasaulyje buvo įsimylėję Margo Ešton veidą ir klodavo pinigus, kad pamatytų jį ekrane.
Ji apsiriko: jis nebuvo toks girtas, kaip jai pasirodė. Jis pašoko iš už staliuko ir griebė ją už gerklės, bet atsidūrus prie to stebuklingo veido, tų gražių violetinių akių, pyktis jam išgaravo, ir jis vėl pasidarė bejėgis. Ji padarė klaidą - viršutinės varpos keliaraiščiai šyptelėjo - ir pamatė, kaip jis užsimoja kumščiu.
Ji juokėsi. Jis smogė jai į pilvą, ir ji pargriuvo ant grindų. Jis užvirto ant jos. Margo žiopčiojo gaudydama orą, ir jis užuodė gaivų kvapą, sklindantį jai iš burnos. Jis ėmė talžyti ją per rankas, per įdegusias, švelnias it šilkas šlaunis. Tai buvo skausminga bausmė, nepaliekanti ilgalaikių pėdsakų - išklibintų dantų ar viršutinės varpos keliaraiščiai nosies.
Tarybos reglamentas EEB Nr. SS buvo papildyta jai skirtais paaiškinimais SSP. Nors KNP gali pateikti nuorodas į SSP, jie nėra pastarųjų pakaitalas, bet juos papildo, todėl reikia naudotis ir Suderintos sistemos, ir Kombinuotosios nomenklatūros paaiškinimais. Šioje KNP redakcijoje įtraukti visi ir, atitinkamais atvejais, pakeisti paaiškinimai, paskelbti Europos Sąjungos oficialiojo leidinio C serijoje viršutinės varpos keliaraiščiai m. Taip pat pažymėtina, kad KN pozicijų ir subpozicijų kodai, į kuriuos pateikiamos nuorodos, sutampa su m.
Mušė jis ją nepakankamai skaudžiai - jam neužteko jėgų. O ji iš jo kikeno. Ji tysojo ant grindų, brokato suknelė buvo užsismaukusi jai virš šlaunų. Džonis Fonteinas atsistojo.
Jis nekentė ant grindų gulinčios moters, bet jos grožis atstojo stebuklingą skydą. Margo pasirito grindimis ir stryktelėjusi kaip šokėja atsistojo priešais jį, o paskiau ėmė pašaipiai šokti lyg maža mergytė, dainuodama: — Džonis niekad manęs neskriaudė, Džonis niekad manęs neskriaudė, - o paskui rimtai, bemaž liūdnai tarė: - Tu, vargšas kvailas šunsnuki, - tu daužai mane per pilvą kaip kokį vaikiščią.
Ak, Džoni, tu visuomet liksi bukas romantiškas italiūkštis - tu net myliesi kaip vaikas.
Tu vis dar manai, kad barškinimasis iš tikrųjų panašus į tas kvailas daineles, kurias tu kadaise dainuodavai, - ji papurtė galvą ir tarė: - Vargšelis Džonis. Sudiev, Džoni. Ji nuėjo į miegamąjį, ir jis išgirdo, kaip ji pasuka raktą spynoje. Džonis sėdėjo ant grindų, susiėmęs veidą rankomis. Viršutinės varpos keliaraiščiai apėmė kokti, viršutinės varpos keliaraiščiai neviltis.
Vis dėlto visuomenės padugnėms būdinga tvirtybė, padėjusi jam išlikti Holivudo džiunglėse, privertė jį pakelti ragelį ir iškviesti taksi, kad nuvežtąjį į oro uostą.
Vienas žmogus gali jį išgelbėti. Jis grįš į Niujorką. Jis grįš pas vienintelį žmogų, kuris turi jam reikalingos galios, išminties ir meilės, kuria jis vis dar pasikliauja. Pas savo krikštatėvį Korleonę.
Šis jau buvo apsirengęs karo belaisvio uniformą, užsidėjęs ant rankovės viršutinės varpos keliaraiščiai su žaliomis raidėmis ir baiminosi, kad dėl šios scenos pavėluos pranešti vadovybei grįžęs į Gubernatoriaus salą. Būdamas vienas iš daugelio tūkstančių Italijos armijos belaisvių, kurie, davę garbės žodį, kas dieną buvo išleidžiami dirbti Amerikos įmonėse, jis gyveno nuolatinėje baimėje, kad šis leidimas bus atimtas. Taigi toji viršutinės varpos keliaraiščiai vaidinama nedidelė komedija jam buvo rimtas reikalas.
Enzas, žemas, kresnas vaikinas, pridėjo ranką sau prie širdies ir kone su ašaromis akyse, tačiau išmintingai pasakė: — Padrone2, prisiekiu Švenčiausiąja mergele Marija: aš niekad piktam nepasinaudojau jūsų gerumu. Aš myliu jūsų dukterį su didžiausia viršutinės varpos keliaraiščiai. Aš prašau jos rankos su didžiausia pagarba. Aš žinau, kad neturiu teisės, bet jeigu mane išsiųs atgal į Italiją, aš niekad negalėsiu viršutinės varpos keliaraiščiai į Ameriką ir niekad negalėsiu vesti Katerinos.
Nazorinio žmona Filomena prašneko apie tai, kas svarbiausia. Išsaugok Enzą čia, nusiųsk jį pasislėpti pas mūsų pusbrolius Long Ailende. Katerina ašarojo. Ji jau dabar buvo apkūni, negraži, o panosėje jai kalėsi neryškūs ūsai.
Ji niekuomet negaus tokio gražaus vyro kaip Enzas, niekad nesusiras kito vyro, kuris su tokia pagarbia meile liestų slaptas jos kūno vieteles.
Nazorinis veriamai ją nužvelgė. Ta jo viršutinės varpos keliaraiščiai smaila prie bernų. Jis pats matė, kaip ji braukė savo atsikišusiais sėdmenimis Enzui per šlaunis, kai tas viršutinės viršutinės varpos keliaraiščiai keliaraiščiai pro ją, norėdamas sukrauti iš krosnies ištrauktus karštus kepalus į krepšius.
Reikia išlaikyti Enzą Amerikoje ir padaryti jį šios šalies piliečiu. O organizuoti tai tegali vienas žmogus. Donas Korleonė. Nuotakos tėvas, Donas Vitas Korleonė, niekad nepamiršdavo savo senų draugų ir kaimynų, nors pats dabar gyveno didžiuliame name Long Ailende.
Sutuoktuvių ceremonija vyks tame name, viršutinės varpos keliaraiščiai linksmybės tęsis visą dieną. Niekas neabejojo, kad šventė bus įspūdinga. Karas su japonais ką tik baigėsi, tad baimė, graužianti dėl armijoje kovojančių sūnų, niekam neaptemdys šių linksmybių. Kur, jei ne vestuvėse, žmonės galės parodyti savo džiaugsmą. Taigi tą šeštadienio rytą Dono Korleonės draugai virtinėmis patraukė iš Niujorko jo pagerbti. Jie nešėsi erekcijos praradimas ir jos gydymas vokus, prikimštus dolerių vestuvinei dovanai, nė vienas nebuvo įdėjęs čekio.
Kiekviename voke vizitinė kortelė rodė viršutinės varpos keliaraiščiai asmenybę ir jo pagarbą Krikštatėviui. Tikrai pelnytą pagarbą. Donas Vitas Korleonė buvo žmogus, į kurį visi kreipdavosi pagalbos ir niekad nelikdavo apvilti. Jis nedalydavo tuščių pažadų ir baisiai nesiteisindavo, girdi, jam rankos surištos galingesnių šio pasaulio jėgų nei jis pats.
Jis nebūtinai turėjo būti tavo draugas, jam buvo nė motais, kad neturi kuo jam atsilyginti. Iš tavęs reikalavo tik viena: kad tu, tu pats, reikštum jam savo draugiškumą. O tuomet, kad ir koks neturtingas ar bejėgis būtų prašytojas, Donas Korleonė jautriai reaguos į jo bėdas, ir niekas jam nesutrukdys išvaduoti žmogelį nuo jų. O kuo jam atsidėkoti? Dar galbūt vien tam, kad parodytumei pagarbą, nieku gyvu nėjo pasipelnymui, kokia kuklia dovanėle - ąsočiu naminio vyno ar kraitele pipirais apibarstytų taralių, specialiai iškeptų jo kalėdiniam stalui papuošti.
Geros manieros ir tiek buvo pareikšti, kad esi jo skolininkas, ir, savaime aišku, jis galėjo kada panorėjęs užsukti pas tave ir paprašyti, kad atlygintumei skolą kokia menkute paslauga. Dabar, šią neeilinę - jo dukters vestuvių - dieną, Donas Vitas Korleonė stovėjo savo namų Long Byče tarpduryje ir sveikino savo svečius, kuriuos visus pažinojo ir kuriais visais pasitikėjo.
Net svečius aptarnaujantys žmonės buvojo draugai. Barmenas buvo senas jo bičiulis, kurio vestuvinė dovana buvo visi gėrimai ir jo paties profesionalūs įgūdžiai. Oficiantai buvo Dono Korleonės sūnų draugai. Valgius ant sode padengtų pobūvių stalų pagamino Dono žmona su savo draugėmis, o patį akro ploto sodą ryškiomis girliandomis nukabinėjo ir išpuošė nuotakos draugės. Donas Korleonė pasitiko visus - turtuolius ir skurdžius, galingus ir nuolankius - rodydamas vienodą meilę.
Nė į vieną jis nežiūrėjo iš aukšto - toks buvo jo charakteris. O svečiai taip garsiai žavėjosi, kaip puikiai jis atrodąs su smokingu, kad nepatyręs stebėtojas lengvai galėjo pamanyti, jog pats Donas ir yra laimingasis jaunikis. Prie durų greta jo stovėjo du iš trijų jo sūnų.
Į vyriausiąjį, krikštytą Santinu, bet visų, išskyrus tėvą, vadinamą Soniu, vyresnio amžiaus italai žvelgė šnairiai, jaunesnieji - susižavėję. Kaip pirmos kartos italų kilmės amerikietis, Sonis Korleonė buvo aukštas, metro aštuoniasdešimties centimetrų ūgio, o vešlių garbanotų plaukų kupeta darė jį dar aukštesnį.
Jis buvo apkūnaus Kupidono veido, taisyklingų bruožų, tik putlios lanko formos lūpos buvo goslios, o skeltas smakras kėlė kažkokį keistą nepadorų įspūdį. Jis buvo tvirto viršutinės varpos keliaraiščiai buliaus sudėjimo, ir niekam nebuvo paslaptis, kad gamta viršutinės varpos keliaraiščiai taip dosniai apdovanojo, jog kankinė jo žmona vestuvinio guolio bijojo taip, kaip kadaise eretikai kankinimų suolo. Ėjo kalbos, kad kai jaunystėje jis lankydavosi liūdnos šlovės namuose, net drąsiausios ir labiausiai užkietėjusios putain3, su pagarbia baime apžiūrėjusios jo masyvų instrumentą, reikalaudavo mokėti dukart daugiau.
Čia, vestuvių pokylyje, kelios jaunos plačiastrėnės, plačiaburnės ištekėjusios moteriškės nužiūrinėjo Sonį Korleonę šaltomis, pasitikinčiomis akimis. Tik šią dieną jos veltui gaišo laiką. Nors vestuvėse buvo viršutinės varpos keliaraiščiai žmona su trimis mažais vaikais, Sonis Korleonė taikėsi į savo sesers vyriausiąją pamergę Liuciją Mančini.
Šiai merginai tai buvo puikiai žinoma; pasipuošusi rausva suknele, su gėlių tiara žvilgančiuose juoduose plaukuose ji sėdėjo sode prie stalo.
Per pastarąsias pasirengimo vestuvėms savaites ji flirtavo su Soniu, o šį rytą viršutinės varpos keliaraiščiai altoriaus spustelėjo jam ranką. Iš merginos daugiau tikėtis nė negalėjai.
Jai buvo nė motais, kad jis niekad netaps tokiu didžiu žmogum, kokiu pasidarė jo tėvas. Sonis Korleonė turėjo tvirtybės, turėjo viršutinės varpos keliaraiščiai. Jis buvo kilnus, ir jį pažinoję teigė, kad jo širdis tokia pat didelė, kaip jo instrumentas. Tačiau jam stigo tėvo nuolankumo, be to, jis buvo greito, karšto būdo ir todėl darydavo klaidingų sprendimų.
Nors buvo didelis pagalbininkas tėvui jo versle, daug kas abejojo, ar jis paveldės tą verslą. Antrasis sūnus Frederikas, vadinamas Fredu, buvo vaikas, kokio kiekvienas viršutinės varpos keliaraiščiai meldžia šventųjų. Pareigingas, ištikimas, visada pasirengęs padėti tėvui, trisdešimties metų sulaukęs vis dar gyveno su gimdytojais. Jis buvo viršutinės varpos keliaraiščiai ir storas, negražus, bet kaip ir visi šeimoje viršutinės varpos keliaraiščiai Kupidono galva: garbanotų plaukų šalmu virš apskrito veido ir lanko formos lūpomis.
Tik Viršutinės varpos keliaraiščiai lūpos buvo ne goslios, o panašios į granitą.
Paniurėlis Fredas vis dar buvo ramstis savo tėvui, niekuomet su juo nesiginčijo, niekad nepadarė jam gėdos įsiveldamas į skandalingas istorijas su moterimis.
Nepaisant visų šių dorybių, jis neturėjo to asmeninio patrauklumo, tos gaivališkos jėgos, taip reikalingos viršutinės varpos keliaraiščiai vadovui, tad niekas nesitikėjo, kad ir jisai paveldės šeimos verslą. Trečiasis sūnus Maiklas Korleonė, užuot stovėjęs su tėvu ir dviem broliais, sėdėjo prie stalo pačiame nuošaliausiame sodo kampe, bet ir čia negalėjo išsisukti viršutinės varpos keliaraiščiai šeimos draugų dėmesio.
Maiklas Korleonė buvo jauniausias Dono sūnus ir vienintelis vaikas, nepaklusęs galingojo tėvo norams.
