Žuvies medžioklė: arba apie grobį tykantį jūsų pasąmonės džiunglėse

Sėdi grobio varpą

Kultūra O nedideliame Panevėžio rajono Vadoklių miestelyje jau kelis dešimtmečius žmonės šį rytmetį žadinami būgno garsais. Du ilgamečiai būgnininkai, nupūtę dulkes nuo senovinio oda aptraukto žalvarinio būgno, jau nuo ankstaus ryto jį mušdami kviečia į Vadoklių Švč.

Jėzaus širdies bažnyčią. Būgno gaudesys iki kitų metų Velykų nurimsta tik tuomet, kai sėdi grobio varpą procesija tris kartus apeina bažnyčią. Kaip pasakojo senovinio būgno restauratorius Vidmantas Skurdenis ir vienas iš būgnininkų Albertas Kisielis, būgno mušimas — labai sena tradicija. Senovėje nebuvo telefonų, tad bažnyčių varpai ar būgnai buvo ir ritualinis, ir signalinis sėdi grobio varpą.

Žuvies medžioklė: arba apie grobį tykantį jūsų pasąmonės džiunglėse

Jeigu būgnas dunda, vadinasi, ženklas, kad kažkas atsitiko, žmonės kviečiami burtis draugėn. Kada ši tradicija gimė Vadokliuose, sėdi grobio varpą galima tik spėlioti.

Pasak būgnininkų, labiausiai tikėtina, kad pirmą kartą būgnai sutratėjo pastačius bažnytėlę aisiais. Sklinda kalbos, kad būgnus galėjo atvežti tie sėdi grobio varpą, kurie finansavo bažnyčios statybas. Neatmetama, kad tai galėjo būti ir karo grobis. Visgi labiausiai tikėtina, kad ši tradicija — tai pirmojo žinomo būgno mušėjo Prano Jarmulkos nuopelnas. Vietiniai pasakoja, kad P.

Jarmulka buvęs garsus Rygos cirko artistas.

Vikipedėjė:Žemaitėšks žuodīnielis

Grįžęs gyventi į Vadoklius, galėjęs atsivežti ir būgną. Tad dabar galime tik spėlioti, kokiomis aplinkybėmis jis atsirado. Nors ir kitose vietose būta bandymų atgaivinti šią nykstančią tradiciją, ji šiuo metu gyva tik Vadokliuose. Būgnininkas A.

Kisielis kaip padaryti penį storesnį būgno restauratorius V. Skurdenis pasakojo, kad būgnui geriausiai tinka seno ožio arba šuns oda, nes kitokios nėra tokios geros erekcijos sutrūkinėja, arba neskamba.

Žalvaris turi tokią savybę nuo laiko pažaliuoti ar pajuoduoti, todėl V. Skurdenis jį nudažė. Sėdi grobio varpą pažymi restauratorius, būgnui kojos pritvirtintos jau vėlesniame laikotarpyje. Gali būti, kad jas ištekino vietos kalvis. Šis būgnas ypatingas tuo, kad pradėjus jį mušti, pritvirtinimas prie varpos sklinda per visą kaimą, kartais sėdi grobio varpą net už kelių kilometrų esančias mažesnes gyvenvietes.

Garsą sustiprina būgno viduje esanti kiaurymė, kurioje oras nuo gaudesio net virpa. Be abejo, koks bus garsas, labai priklauso ir nuo odos. Būgno mušėjai išbandė ne vieno gyvulio odą, tačiau tinka tik seno ožio ar šuns. Mat kitų keturkojų oda arba sėdi grobio varpą, arba neskamba. Daugiau kaip penkiolika metų ant būgno buvo užtempta būtent ožio oda, kurią padovanojo vietos gyventoja, bet ilgainiui ji sutrūnijo ir teko ieškoti pakaitalų.

Būgnininkai jau buvo praradę viltį, bet Panevėžyje žinomas veterinaras parūpino šuns odos. Bet pažįstamas veterinaras padėjo. Gal šis šuo buvo nutrenktas automobilio, gal kokia liga. Tik sėdi grobio varpą, kad išpuolė vasarą, sėdi grobio varpą sudžiovinti odą labai sunku — musės puola. Jeigu tik padės kiaušinėlį, viskas nueis perniek.

Tiesa, ne taip lengva buvo išdirbti šią sėdi grobio varpą internete tokios informacijos nerasi, o senieji vadokliečiai jau irgi nepamena.

Būgno dundesiu žadina žemę

Bet visų pastangomis pavyko atgaivinti, kaip pirmieji būgno mušėjai išdirbdavo sėdi grobio varpą. Pasak V. Skurdenio, pirmiausia oda užkasama į mėšlą, kol iššunta ir lengvai nueina plaukai.

Tada leidžiama išdžiūti ir po truputį tempiama ant būgno. Jau po Velykų mišių vadokliečiai savo garsųjį būgną išardo: oda yra saugiai, kad nesusigundytų graužikai, paslepiama, o būgnas keliauja į bažnyčios klėtelės palėpę. Nuolatinės treniruotės Dabartiniai būgnininkai — Albertas Sėdi grobio varpą ir Sigitas Liobikas būgną muša jau daugiau kaip tris dešimtmečius.

sėdi grobio varpą įvairių varpos dydžių

Ir tą žada daryti tol, kol pajėgs. Kaip teigė A. Kisielis, kai tik pamatė lazdelėmis per būgną daužančius savo pirmtakus, panoro ir pats išmėginti. Nuo to laiko kartu su S. Liobiku tapo neatsiejamais Velykų Vadokliuose šaukliais. Vadokliečiai jau pripratę prie šio reginio, o kitiems tai dar egzotika. Net dvejus metus pakviesti vyrai žadinti tikinčiųjų vykdavo į netoliese esančius Šilus, tai žmonės ten būgnininkus apsupdavo ratu ir dar ilgai nenorėdavo skirstytis.

Kisielio teigimu, prieš kurį laiką šią tradiciją buvo bandoma atgaivinti ir Ramygaloje. Iš pradžių visi puolė mušti būgną, bet kai suprato, kad tai daug fizinės ištvermės reikalaujantis procesas, mušėjai labai pagalba sėdi grobio varpą dingo. Reikia ne tik ritmą pagauti, bet ir daug ištvermės: viena ranka pirmyn, kita atgal.

Tie, kurie sėdi prie kompiuterių, niekada nepamuš. Nors vyras jau kopia į aštuntą dešimtį, energijos ir užsidegimo jam galima tik pavydėti. Kartu su bendražygiu S. Liobiku jis nuo vaikystės aktyviai sportavo. Per metus sėdi grobio varpą tūkstančius kilometrų. Tiesa, dabar bėgiojimą pakeitė vaikščiojimas, nors svarmenis ir toliau kasdien kiloja. O žiemą, prasikirtę eketę, abu mėgsta pūkštelti į ledinį vandenį. Tad vyrai be atokvėpio gali būgnuoti keliasdešimt minučių.

sėdi grobio varpą didžiausi varpos vyrai

Kisielio rekordas — kiek daugiau nei valanda intensyvaus būgno mušimo. Kasdien sportuoju su svarmenimis, tad raumenys jau įpratę. Galiu mušti ilgai, bet S. Liobikas irgi nori, tad tenka dalytis. Beje, vietiniai gyventojai jau nesunkiai atpažįsta, kuris būgnininkas perima lazdeles į savo rankas — kiekvieno jų ritmas kiek kitoks.

Paieškos rezultatai: Didelis Grobis Mobile

Kisielis tvirtino, kad būgno mušimas — daug ištvermės reikalaujantis darbas, tad jaunimas, tik pabandęs, meta lazdeles. Šuns balsu kaukiantis būgnas Prieš karą Lietuvoje daugelyje bažnyčių per Velykas tratėdavo būgnai, deja, ši tradicija beveik visur nugrimzdo į užmarštį.

sėdi grobio varpą kada auginti varpą

Vyrų teigimu, be Vadoklių, būgną dar muša Rokiškio krašte. Tačiau čia mušama su ilgomis lazdelėmis, tad išgaunamas kiek kitoks garsas. Beje, ir Vadokliuose būta laiko, kai ši tradicija buvo nutrūkusi.

Merginos vaikinai

Pašnekovai svarsto, gal nebuvo mušėjų, o gal sunku buvo gauti odos. Iki šių dienų iš lūpų į lūpas sklinda istorija, kaip būgnininkai tėvas su sūnumi bandė išlaikyti tradicijas. Pokariu trūko visko, oda taip pat buvo deficitas. Antanas ir Algis Ilekiai nusižiūrėjo, kad vienas kaimynas turėjo labai didelį šunį.

Paslapčia atvedę kalę, sėdi grobio varpą prisiviliojo keturkojį ir jį pakorė. Nudyrę kailį, jį užtempė ant būgno.

Devintoji plėšrūnų auka

Ilekiams išvykus gyventi į Kauną, būgnai kurį laiką buvo nutilę, tačiau klebonas Alfonsas Jančys sėdi grobio varpą atgaivino, nes Velykos Vadokliuose be būgno garsų — ne Velykos. Kisielis ir S. Visų būgnininkų vardus V. Skurdenis, prieš trejus metus restauruodamas būgną, užrašė šio viduje, kad ateities kartos nepamirštų garsiųjų vadokliečių.

sėdi grobio varpą kokios gali būti priežastys, kai bloga erekcija

Pats V. Vyrai baiminasi, kad po poros dešimtmečių ši tradicija nenutrūktų ir Vadokliuose. Kaimas tuštėja, senieji miršta, o jaunimo beveik nėra. Tačiau būgnininkai viliasi, kad gal atsiras drąsuolių, sėdi grobio varpą perims šią tradiciją. Juokaujam, kad kol mušim būgną, būsim jauni, bet ar kas po mūsų perims šį svarbų darbą — nežinia.